Kaip prisijaukinti pyktį?

Kam reikalingas pyktis kaip emocija?

Pyktis yra neišvengiamas, tai viena iš pagrindinių emocijų, kurią jaučia visi žmonės ir primatai. Pyktis varijuoja pagal stiprumą, nuo susierzinimo iki įniršio, ir kyla kai jaučiame arba patiriame pavojų. Ši emocija yra viena stipresnių, nes ji mus skatina veikti. Liūdesys, apatija mus sukausto, viskas tampa nebesvarbu, o pyktis išjudina.

Pyktis jaučiamas kūne, įsitempia raumenys, pasikeičia veido išraiška, organizmas pasiruošia kovoti arba bėgti. Gali kilti ir papildomi jausmai, pavyzdžiui baimė, kad mus nuskriaus, įžeis. Kyla įvairios mintys, nesinori su kažkuo bendrauti, vengiama situacijų, mintyse keikiamas žmogus ir panašiai. Atrodytų, kad pyktis trukdytų, tačiau jis turi naudos.

Ką reiškia šiuolaikiniame pasaulyje jausti pavojų? Retai tai susiję su fizine grėsme, kad kažkas mus užpuls, dažniau tai emocinis ar socialinis pavojus, kai nepaisoma mūsų asmeninių ribų ir tada supykstame. Tokiu atveju pykčio funkcija yra pranešti apie peržengtas ribas ir paskatinti imtis veiksmų. Galbūt Jūsų minimas giminaitis kažkuom erzina, nepaiso Jūsų norų, kabinėjasi, ir kūnas jo purtosi. Pyktis signalizuoja, kad mums kažkas nepatinka, su mumis elgiamasi nesąžiningai. Galbūt darbe jaučiame erzulį, jeigu matome ar jaučiame neteisybę, galbūt santykiuose kitas žmogus kažkodėl nervina.

„Nervus į konservus“ – kur dėti savo pyktį?

Taigi, ką daryti su pykčiu ir susierzinimu? Pirmiausia reikia išmokti jį atpažinti, kaip kūnas reaguoja į tam tikras situacijas ar žmones. Kūno pojūčiai dažnai pasako daugiau negu patys sąmoningai suprantame, arba kitaip sakant – intuicija nemeluoja. Supratę, kas mus erzina ir pykdo, galime galvoti, ką su tuo daryti. Vieni sako, kad geriau tylėti ir dėti „nervus į konservus“, kiti mano, kad geriau išsilieti ir palengvės. Ir taip, ir ne. Priklauso nuo situacijos, nuo to, kaip ilgai jaučiamas pyktis, kokie asmenys susiję. Pagalvokite, kokio rezultato norite, ar susipykti ir nebebendrauti, ar išsiaiškinti, kaip rasti kompromisą.

Bet kokiu atveju, yra naudinga mokėti nusiraminti momente, kai stipriai apima pyktis. Tinka visi populiarūs patarimai: suskaičiuoti iki dešimt, išeiti į kitą kambarį, lėtai pakvėpuoti, atsipalaiduoti vaikščiojant lauke, sportuojant, t.t. Jaučiant ilgalaikę neapykantą, galima ją išpiešti arba išrašyti viską, kas viduje ir suplėšyti lapą. Pykstant esame linkę vartoti žodžius, kaip „niekada, visada, amžinai, t.t.“, tačiau pagalvokite apie situaciją iš šalies: ar tikrai visada taip būna, ar tikrai jinai amžinai tokia, ar tikrai jisai niekada nepadeda namuose? Verta į pyktį pažiūrėti ir iš teigiamos pusės, pasvarstant „Ką gero man duoda pyktis?“. Kokią žinutę siunčia šitas jausmas? Kaip galiu panaudoti jo energiją?

Dažniausiai pyktį sukelia kiti žmonės ir galiausiai jums teks pasikalbėti. Įmanoma pykti ir ant tų, kurių nebėra mūsų tarpe, o jausmai vis tiek kankina. Tam padeda laiško rašymas, net jei ir nebus kam jo skaityti, mums viduje palengvės. Kai žmogus, kuris mus erzina egzistuoja, reikėtų su juo pasikalbėti, pradžioje irgi užsirašant, ką norisi pasakyti. Pyktis nevisada yra racionalus, jaučiant stiprų pyktį galime nebemąstyti blaiviai. Galbūt norisi rėkti, verkti, kažkam trenkti arba tylėti iš baimės - priklausomai nuo to, kaip vaikystėje galėjote reikšti savo jausmus.

Konstruktyvus erzulio išsakymas nepuola prie išvadų, nėra kaltinamas tik kitas žmogus, prisiimama ir asmeninė atsakomybė. Išsakomi jausmai, mintys, nuogąstavimai, norai, kas būtų kitaip – proga apginti save ir savo ribas. Jeigu baisu, kad kitas žmogus supyks jum nubrėžus ribas, supraskite, kad aukodamiesi patys jausite pyktį. Dažnai apsiimame saviplaka ir kentėjimu dėl kitų, kurie iš tikrųjų to nusipelno už savo netinkamą elgesį.